Pradedantieji: 51N4E

Vienintelis dalykas, kurio Jūs nerasite mokykloje ir net stojamuosiuose Architektūros egzaminuose, tai kursas, kaip gauti užsakymą, nors tai ir yra vienas iš pagrindinių, bet kurio projektavimo/dizaino firmos, reikmių. Iš tikrųjų, jei Jūs nesugebate vienodai eksperimentuoti siekdami gauti užsakymą bei jį įgyvendindami, Jums pasiseks, jei Jūs išgyvensite pirmuosius penkerius metus.

„Pradedantieji“ tai eilė šiuolaikinės veiklos pagrindų savybių. Jis pasieks visas pasaulio šalis ir architektus Europoje, Š. Amerikoje, Azijoje ir t.t., bus paprašyta, kad jie atkreiptų dėmesį į triūsą, slypintį siekiant gauti užsakymą bei į kultūrinio konteksto skirtumus. Dėmesio centru bus tai, kaip veikla yra inicijuojama bei palaikoma. Daugeliu atvejų, neprityrusioms projektavimo partnerystėms pirmasis penkerių metų laikotarpis yra kritinis, kuomet yra dedamos pastangos, kad veikla įsibėgėtų. „Pradedantieji“ ištirs pirmus praktikos metus tam, kad nustatytų greitai besivystančių metodų, skirtų veiklos palaikymui, taktiką.

Pirma serija yra dialogas su Sputniko Studija (Studio Sputnik), esančios Roterdame, su 51N4E, esančios Briuselyje, bei su Andrew Maynard, iš Melburno. Mason White pokalbis su Peter Swinnen iš 51N4E vyko e-paštu, 2005 rugpjūčio pradžioje. Savo veiklą 51N4E oficialiai pradėjo 2000- aisiais.

1.
Mano pirmas klausimas yra gana paprastas. Įdomu, kaip Jūs pradėjote 51N4E? Iš kur Jūs žinojote, kad tai buvo tinkamas laikas žengti tokį žingsnį Jūsų karjeroje ir pradėti privačią veiklą?

Pats pirmas mūsų projektas buvo biuro įkūrimas, dar prieš gaunant pirmąjį užsakymą. Firmos pavadinimas kilo iš Briuselio koordinačių pasaulio žemėlapyje. Po studijų bei darbo užsienyje, mums kilo poreikis įkurti savo biurą ir mes norėjome, kad jis būtų Briuselyje. Jei kalbame apie architektūrą ir urbanizmą, praktiškai, Briuselis yra tuščia vieta. Ir tai mums pasirodė kaip teigiama savybė, nes mes išvydome galimybę. Šis miestas suteikia mums reikalingos erdvės (visomis šio žodžio prasmėmis). 

Sprendimas įkurti naują biurą buvo padiktuotas alkio. Mes troškome išvystyti asmeninį požiūrį į erdvės kūrimą. Tam tikra prasme, niekas negali žinoti, kada yra tinkamas laikas įsteigti biurą. Tai yra paremta tik intuicija, nei mažiau, nei daugiau. Ir net dabar, mūsų projektų plėtojimas remiasi mūsų intuicija.

2.
Jūs visi trys, vietoj tokių labiau įprastų profesinių terminų, kaip „architektai“ arba „studija“, pasirinkote „erdvės kūrėjų“ terminą. Kodėl taip atsitiko? Ar architektūra taip pat nėra ir erdvės kūrimas?

Tai tik laisvės klausimas. Kaip erdvės kūrėjai, mes domimės tik tais klausimais, kurie yra susiję su architektūra, urbanizmu, (ne)dizainu ir kitomis- šiuo metu nenuspėjamomis- erdvės problemomis. Pirminė idėja buvo neįsisprausti 100 procentų į architektūrinį rėmą, nes tai būtų visiškas realybės neigimas. O realybė yra tokia, kad mes gauname užsakymus, kurie nebūtinai yra susiję su architektūra. Mes patys įvedėme mums naudingą dviprasmybę. Erdvės kūrėjų sąvoka įgalina mus priimti nesugretinamas galimybes, pasitaikančias mūsų kelyje. Tai leidžia mums vykdyti mūsų savanorišką kredo: renkamės galimybę nesirinkti.
Savo klausime, Jūs paminėjote, kad architektūra taip pat yra erdvės kūrimas, bet mums atvirkštinė tvarka taip pat tinka: erdvės kūrimas taip pat yra architektūra, bet mes ja neapsiribojame.

3. 
„51N4E“ jūsų yra trys: Johan, Freek, ir Peter. Kaip Jūs tvarkotės biure? Ar kiekvienas iš partnerių yra atsakingas už skirtingą projektą, o gal kiekvienas valdo tam tikrą veiklos aspektą? Ir kokius privalumus, per paskutinius penkerius metus Jūs pastebėjote įmonėje, valdomoje kelių jaunų vadovų, palyginus su kompanija, kuriai vadovauja vienas žmogus?

Mūsų trejybė firmos veiklai kuria lemiamą vaidmenį. Projektuodami, mes nepaprastai papildome vienas kitą. Visi projektai yra komandinis darbas. Po pirminio projektavimo proceso, projektas yra priskiriamas projektų vadovui, dažniausiai vienam iš trijų partnerių bei projekto komandai. Viso proceso metu, visi trys partneriai yra nuolatos informuojami apie tai, kas vyksta. Mes suvokiame, kad toks darbo būdas yra ištaigingas, bet mūsų firmai jis yra labai svarbus. Didžiausias darbo kartu, palyginus su individualiu darbu, privalumas yra diskusijos, nes jų metu, mes dažnai kitaip ar net klaidingai suprantame vienas kito idėjas bei įdėtas pastangas. O tai savo ruožtu pasitarnauja, kaip didelis vaizduotės šaltinis bei receptas, kuris mums puikiai tinka.

4.
2003 metais, „51N4E“ buvo įteiktas Maaskant Prizas. 2004 metais, „NAi“ leidykla išspausdino jūsų firmos darbų monografiją. Kiek svarbūs yra profesiniai apdovanojimai bei ši publikacija? Ir kokį poveikį jie turi Jūsų veiklai? Ar jie iš tiesų generuoja daugiau užsakymų?

Maaskant Prizo laimėjimas buvo labai svarbus dabartiniam mūsų vystymuisi, bet ne tiesiogine prasme. Publikacija nušvietė mūsų firmos pirmųjų penkerių metų darbus. Buvo atrinkti visiškai skirtingi darbai. Vienintelė jumgiamoji grandis buvo seka, kuria mes pristatėme savo projektus. O tai yra gana subtilus būdas, kaip iš naujo peržiūrėti savo pačių kūrinius.

Tokio apdovanojimo gavimas yra ideali galimybė atsigręžti atgal ir tuo pačiu metu pažvelgti į priekį. Apdovanojimas suteikia laiko apžvelgti jau sukurtus darbus bei pamąstyti apie darbus, kuriuos mes dar norėtume sukurti ateityje. O tai jau savaime yra didžiulė prabanga.

Publikacijoje buvo pateikta informacija ne tik apie mūsų užsakymus, bet taip pat apie darbus, kurie buvo sukurti specialiai tai knygai. Kaip vienas iš projektų buvo minima aukštuminių namų statyba Briuselyje. Netiesiogiai, šio bei visų kitų projektų dėka, mes buvome pakviesti dalyvauti tarptautiniame konkurse suprojektuoti pirmąjį aukštuminį namą Tiranos mieste, Albanijoje. Mes laimėjome ir šiuo metu projektas yra jau paskutinėje konstravimo fazėje.

Galų gale, galima sakyti, kad toks prizas kaip Maaskant (iš tiesų, prizas yra monografijos leidyba), yra idealus būdas jaunai firmai peršokti į kitą lygmenį- į tą, kurį šiuo metu mes ir užimame.

5.
Jūs minėjote, kad Briuselis buvo tuščia vieta architektūros bei urbanizmo prasme, tačiau vartant „NAi“ knygą, susidaro įspūdis, kad čia Jūs turite keletą nuolatinių užsakymų bei projektų. Kiek imlus naujovėms yra šis miestas? Ir Briuseliui tampant nauju ES centru, kaip ši nauja tapatybė pakeitė regiono požiūrį į darbą su architektais bei dizaineriais? Ar stiprėjantys ryšiai tarp valstybių turi įtakos tam, kaip Jūs ieškote bei gaunate užsakymus (pavyzdžiui projektas Albanijoje)? Ar yra padidėjusio bendradarbiavimo, su firmomis iš kitų šalių, galimybė?

Stebina tai, kad kalbėdamas apie Europą, Jūs minite mūsų projektą, kurį atlikome Albanijoje. Šiuo metu Albanija neįeina į ES, nors šalis ir ruošiasi įstojimui į ES artimiausiu metu. Albanija yra pašalietė, todėl aplinkybės, susijusios su šiuo užsakymu neturi nieko bendro su tuo, ką Jūs pavadinote „stiprėjančiais ryšiais tarp valstybių“. Priežastis, kodėl mūsų biuras tiek daug dėmesio skiria Europos klausimui, yra ta, kad mums tai yra vienintelė tinkama vieta, kurioje mes galime dirbti. Tai nebūtinai reiškia, kad mes trokštame dirbti tik Europoje, bet Europos mastas bei paslėpti troškimai yra lemtingi laisvei, kurios mes siekiame. Iš esmės, mūsų nedomina nacionalinė architektūra. Mes esame už bendradarbiavimą su kitomis tarptautinėmis firmomis, bet realybė rodo, kad tik nedaugeliui iš jų tai yra įdomu.

Kalbant apie Belgijos imlumą naujovėms, mes galime atsakyti trumpai. Tai gana ribota. Mes pastebėjome, kad Belgijoje, belgų architektai, turintys tarptautinių užmojų, yra laikomi „autsaideriais“. Todėl projektas Albanijoje mums labai tiko.

6.
„Lamot Kongreso Rūmai“ (vis dar statomi) yra vienas iš didžiausių bei vienas iš pirmųjų Jūsų projektų. Kaip Jūs jį gavote? Konkurso/ užsakymo/pažinčių pagalba? Kaip Jūs manote, ar jauni architektai gali suprojektuoti visuomeninės arba pilietinės paskirties statinį? 

Retrospektyviai, „Lamot“ projektas yra idealiai tinka norint įsteigti biurą, nes jis visus sunkumus ir painiavas apjungia į vieną projektą. Sudėtinga buvo sugalvoti, kaip sukomponuoti kultūros infrastruktūrą su komercine- kongreso rūmais. Mūsų idėja buvo sudaryti planus taip, kad vienas su kitu jie neprasilenktų. Tai buvo gan sudėtinga, kadangi mums tai buvo vienas iš pirmųjų bei pirmas tokio masto projektas.

Projektą mes gavome konkurso būdu, kuris buvo orientuotas tik į kultūrinės plano dalies suprojektavimą. Architektą likusiai daliai jie jau turėjo. Tačiau, mes pasiūlėme užbaigtą projektą, argumentuodami, kad tai, jog projektas būtų paruoštas sekant vienu nuosekliu mąstymu, jiems išeitų tik į naudą. Galų gale mes laimėjome- aš pasakoju sutrumpintą versiją- ir mes paruošėme viso plano pasiūlymą. Mes gana dažnai stengiamės papildyti pirminį reikalavimą ar projekto santrauką.