Pokalbis su Glen Small

70-ieji Los Andželas, jau po Vietnamo karo, bet prieš ,,Bėgantį Skustuvo Ašmenimis“. Kompiuterio pagalba sukurtas dizainas vis dar žengia pirmuosius žingsnius. Viskas daugiausia yra atliekama fiziškai. 
Ray Kappe kūrinys- Pietų Kalifornijos Architektūros Institutas (toliau- ,,SCI- Arc“), įsikūręs 1800 Berkeley gatvėje, Santa Monikoje, spinduliuoja energiją bei veržlumą. Tai eksperimentinės architektūros mokykla, atliekanti daug bandymų bei neišvengianti klaidų. Pagal savo aplinką bei produkciją, ji yra Glen Small, tuometinio Los Andželo architekto bei vieno iš mokyklos įkūrėjų, Rūmai.

,,SCI- Arc“ pastatas apima 8000 kvadratinių pėdų (viena pėda- 30,48 cm) plotą bei yra sukonstruotas iš gofruoto metalo. Jo viduje matosi išardyti lėktuvo sparnai kartu su studentų kosminių stočių modeliais bei nuo lubų kybančiais dideliais tarpplanetiniais miestais, skirtais erdvėms, kuriose nėra traukos jėgos. Šalia rombinės struktūros, kurios lyg grybai tupi ant daugiapakopių platformų. Jose glaudžiasi čia gyvenantys bei dirbantys studentai. Mokykloje galima sutikti ir kitų jaunuolių, kurie čia nestudijuoja, tačiau domisi futurizmu, filmais bei menu. Viskas čia persipynę su ,,Kee Klamps (struktūrinių jungčių sistemos), plieno vamzdžiais, bei 8'x 8' ('- matavimo vienetas- pėda (30, 48cm) modulinėmis medinėmis plokštėmis“. Maždaug 600 dolerių mokestis (nedideli pinigai netgi tuomet) suteikia galimybę vieną semestrą studijuoti kartu su jaunų dėstytojų komanda, kurią sudaro talentingi architektai ir menininkai. Daugelį žavi „SCI- Arc“, nes konceptualiai, tai yra laisvo mąstymo mokykla ir viskas joje sukasi apie ateitį. ,,Naujoji Mokykla“ (jos pirmasis pavadinimas) traukia visus kaip magnetas.

Peter Cook bei Ron Herron, priklausantys ,,Archigram“ (avantgardinė, architektūrinė grupė), yra dideli gerbėjai. AA (Architektūros Asociacija) Europoje; „SCI- Arc“ Šiaurės Amerikoje. Įsijunkite į miestą bei į „Biomorfinę Biosferą“. Reyner Banham pasakė tai. Supratot?
Glen Small‘o studija buvo aprašyta ,,Los Angeles Times‘‘ laikraštyje bei kituose leidiniuose daugelį kartų po to, kai jie buvo eksponuoti ,,pagrindinėje erdvėje“. „SCI- Arc“ susilaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio.
Kažkas labai didingo galėjo išeiti iš jo eksperimentinių ,,Biomorfinės Biosferos“ ir ,,Žaliojo Mechanizmo“, arba iš visų studentų projektų, kabėjusių nuo lubų. Jei tik jis
būtų buvęs ,,įgyvendintas“ (nedaug iki to trūko), ,,Žaliasis Mechanizmas“, taip vadinamą, architektūrinį kursą būtų pakeitęs taip, kad tikriausiai, pavyzdžiui, šiandien, mokėti patiems būtų reikėję mažiau.

80-ieji. Atėjo Reiganas.
Taip pat Los Andžele buvo susikūrusi jaunų, talentingų, de-, po- bei kartais atsitiktinio konstruktyvizmo architektų grupė, vadovaujama Frank O. Gehry. Šios šių dienų vietinės bei tarptautinės architektūros scenos žvaigždės pavertė Rytinės Pakrantės PJ & the NY5 atgyvena ir pakeliui į Europą praskrido virš jų...bei taip nepapasakojo, kas įvyko Japonijoje.
Tai buvo Cali žmonės, pasižymėję laukine energija. Naudodami klijuotą fanerą, dujinį pjoviklį, geležies rūdis, sklendimą erdvėje, konstrukcijų lankstymą, kvadratinio išdėstymo keitimą, bei spalvas, kurioms patys sugalvodavo pavadinimus, tokius kaip- ,,jok tuo pastatu, kol storulė dainuoja“, atkeliavo kartu su Reigano privačių investicijų metais.
Jaunieji „Los Andželo Darbai“ (Santa Monikoje/Venecijos Paplūdimyje) vėl į architektūrą grąžino  smagumą. Jų konstrukcijos buvo tinkamos parduoti 50-yje procentų pasaulio šalių ir jos nepastebimai integravosi į kitas vartotojų industrijas. Kai kuriems iš jų buvo būdinga stulbinanti architektūra su gražiomis šviesos bei aplinkos erdvėmis, kurios kėlė asociacijas su kai kurias drabužių, akinių, baldų, bei apatinio trikotažo ir pan., prekės ženklais. Reklamos industrija buvo įsimylėjusi architektūrą. Visi- olandai, vokiečiai, austrai, prancūzai bei japonai produktą įsimylėjo bei apžiūrėję vietinę sceną, namo grįžo su praktikantais iš Los Andželo.
„Sėkmės Pasaulyje“, kiekvieno architekto širdyje buvo sprogusi maža geometrija. Los Andželo architektai kūrė avangardinius namus, restoranus, galerijas, bei darbo erdves. Investuotojams jie uždirbo pinigus, suteikė jiems socialinį statusą bei gero skonio iliuziją; klientų ,,ach- koks- gražus“ gyvenimas, buvo ant visų įmanomų viršelių.
Pastatai, finansuojami Reiganomikos grynaisiais, „atrodė įdomiai“ bei ,,kūrybiškai erdvūs“.
Atrodė, kad kažkokiu tai unikaliu būdu, jie išsprendė su gyvenimo būdu susijusias problemas bei filmų brangiausiuose kadruose atrodė nuostabiai. Gyvenimas tiek ir pastato viduje, tiek ir išorėje, buvo nuostabus.
Tuo metu, bet kokia architektūra, kuri asocijavosi su aplinka bei jos technologijomis, gyvenamųjų namų statyba, miesto planavimu, miestų ruošimu 21- ąjam amžiui, išlikimu, erdvės sandara, saulės energijos kolektoriais, bei bet kuom, kas susiję su ,,geo“, „jupių“ buvo atmesta, nes tai buvo neva būdinga hipiams. Argi nejuokinga? Tuo metu svarbiausia buvo pastato biudžetas bei prestižo jausmas...


Galiausiai, „Žaliojo Mechanizmo“ konstrukcija nepavyko bei Glen Small buvo pašalintas iš „SCI- Arc“.  Direktoriai parengė žaidimo planą, kuriame vietos jam nebebuvo. Taip, tai buvo pirmas kartas, kuomet mokykla atsikratė savo įkūrėju, sudavė smūgį savo dvasiai, kuria vis dar bando naudotis.

Dideliu greičiu į 2006- uosius
Daugėjo stichinių nelaimių bei visuotinių įspėjimų. Turėjo būti sukurtos alternatyvios architektūros formos. Pastaruosius keletą metų, aš ir vėl galiu įsivaizduoti „Žaliojo Mechanizmo“ egzistavimą. Galbūt ir ne pusiau tuščioje vietoje į vakarus nuo Venecijos bibliotekos, bet gal labiau  prijungtą prie stačių Palisado(Uolyno) Parko uolų. O galbūt net ir ne ten. Galbūt virš Los Andželo upės,  nes tai būtų įmanoma.
Esu čia tam, kad pažiūrėčiau į kažką, dabar jau egzistuojantį, tačiau kuris, kai išvydau jį pirmąkart- 1978- aisiais metais, lenkė savo epochą...
Žemiau yra pateiktas mano pokalbis su Glen Small, AIA, 2006- ųjų kovo mėn. Olvera gatvė, Los Andželas.

Orhan Ayyuce- Kas yra ,,Žaliasis Mechanizmas” bei ,,Biomorfinė Biosfera” ir iš kur jie atsirado?

Glen Small- Na, jei teisingai pamenu, gavęs Eliel Saarinen stipendiją, 1965- aisiais aš įgijau architektūros magistro laipsnį „Cranbrook Meno Akademijoje“. Tai buvo ideali situacija, kuomet man buvo suteikta visiška laisvė daryti tai, ką aš norėjau, tiek kiek aš norėjau. Aš pasirinkau perprojektuoti miestą. Kadangi Detroito miestas buvo arčiausiai, aš nusprendžiau pakeisti būtent jį. Šitai aš siekiau įgyvendinti svarstydamas, kas galėtų mieste būti, o ne kaip pakeisti jau egzistuojantį miestą. Tai buvo labai įdomus metas, kadangi ,,Metabolist” grupė Japonijoje bei ,,Archigram“ firma Anglijoje, bei kiti architektai visame pasaulyje bandė surasti geriausių miesto architektūros sprendimo būdų. Mane visuomet labai domino gamta bei jaučiausi jai labai artimas. Aš troškau, kad mano sukurtas miestas būtų išvien su jos nustatytais principais. Galvodamas apie struktūrą, perdirbimą, atnaujinimą, planavimą, aš pritaikiau šį principą. Taipogi, mane labai domino technologija. Man atrodė, kad pagrindinė technologija yra gamta. Todėl, kuomet pradedi taikyti gamtą valdančius principus savo dizainui, rezultatas gausis panašus į tai, kas vyksta gamtoje.
Todėl aš pradėjau kurti taip vadinamą „Vertikalų Miestą“. Jis buvo 5000 pėdų aukščio ir driekėsi virš ežerų bei upių lyg gyvas organizmas. Mane šis projektas labai jaudino. Apie jį rašė Pensilvanijoje bei Prancūzijoje. Po dviejų metų aš persikėliau į Los Andželą bei nusprendžiau dirbti ties šiuo miestu,  nes čia aš užaugau. Štai taip aš ir pradėjau „Biomorfinę Biosferą“. Tai buvo įmanomas bei konceptualus ,,Vertikalaus Miesto“ tęsinys. Šis organizmas išaugo Los Andžele, nusidriekdamas per šio miesto upę, kalnus bei slėnius. Tai iš tiesų laužė jau sukurtas taisykles bei griovė kliūtis. Biomorfinės biosferos viduje buvo milžiniška kondicionavimo sistema, kurios dėka oras pakildavo, atšaldavo bei nusileisdavo į apačią, kur būdavo surenkamas į rezervuarus.
„Biomorfinė Biosfera“ išsiplėsdavo bei utilizuodavosi, bei atsinaujindavo. Ir jei gyventojų skaičius sumažėdavo, jis perversdavo statymo procesą bei pradėdavo naudoti save. Jis galėjo visa tai atlikti ir man tai atrodė labai nuostabu, bet ilgainiui aš pamačiau, kad nieko tai nedomino. Dauguma tik trumpam tuo susidomėdavo, o be to, milžiniškų konstrukcijų era taip pat užsibaigė. Vienu metu visi architektai buvo tuo susidomėję, tačiau pamatę, kad didelių pinigų iš to uždirbti nepavyks, grįžo prie paprastų pastatų projektavimo. Tuo tarpu aš vis dar buvau į tai įsitraukęs ir aiškinau studentams, kaip viskas turi atrodyti, tačiau apribojęs savo viziją aš nusprendžiau vykdyti projektą pavadinimu „Žaliasis Mechanizmas“.

Ar „Žaliasis Mechanizmas”, nedidelės „Biomorfinės Biosferos” dalies modelis taip pat išsprendė kai kurias tikros konstrukcijos bei kodo problemas?

Tikra tiesa. Tokia buvo realybė. Net kurdamas „Biomorfinę Biosferą”, aš visuomet mąsčiau apie projekto realumą. Kaip ir Frei Oto, kuris konstravo tas fantastiškas tamprias konstrukcijas, bei dalykus, panašius į jas, aš visuomet maniau, kad labai puikiai suvokiu struktūrą. Dėl šitos priežasties, man atrodė, kad užsiimu realiai įgyvendinamais dalykais. Todėl, kai nusprendžiau imtis mažesnio masto projektų, aš perėjau prie jau tuo metu egzistavusių sistemų, kaip pvz.: erdvės sistemos. Aš kreipiausi į Peter Pierce, kuris galų gale sukonstravo „Biosferą 2”.
Jis mano idėją patobulino bei pasiūlė tam tikras darbo detales bei sprendimus. Kuomet atėjau pas jį, aš turėjau šiek tiek pinigų, nes buvau gavęs NEA ir Federal Block stipendijas, skirtas tyrimui atlikti. Aš galėjau samdyti tuos, kuriems atrodė, kad jie padėtų man pasistūmėti mano numatyta kryptimi bei prisidėtų vertingomis idėjomis. Buvo paprasta rasti žmonių, nes daugelis palaikė mūsų idėją sukurti kažką, kas galėtų pats save išlaikyti. Negana to, mes taip pat naudojome modulines sistemas (pvz.: dideles erdvės konstrukcijas) bei „Airstream“ treilerius, kuriuos padėvėtus tuo metu galėjai nusipirkti už 5000 tūkstančius.

Geresni nei konteineriai, skirti pervežimui?

Taip... (nusijuokia) ar Jums kada nors teko ką nors konstruoti iš konteinerių? Man teko, ir tuomet, kai jau baigi savo darbą, pamatai, kad iš to konteinerio neliko nieko ir dar turi tai kažkokiu būdu priversti funkcionuoti. Taigi, visi sutarė dėl „Žaliojo Mechanizmo“ konstravimo. Aš sukūriau modulį, nuėjau į gamyklą. Mes „sulipdėme“ 500 pėdų ilgio pastatą, sudarytą iš sektorių, turinčių du- tris miegamuosius. Aš jį oficialiai patvirtinau, pritaikiau visus kodus ir t.t. Taigi, jis buvo tikras. Aš sukūriau jį konsultuodamasis su tikrais konsultantais. Jį sudaro tikros dalys ir panašiai.

Kas vyko tuometiniame Los Andžele?

Ryšius šiame mieste aš palaikiau su  projektuotoju, vardu Calvin Hamilton, išsipusčiusiu miesto projektuotoju, kuris atėjęs pasakė: „iš šito miesto mes padarysime kažką nuostabaus“ ir plėtojo sujungtų bendruomenių idėją.  Jis išskyrė lotynų amerikiečių bendruomenę, sustiprino ją bei prijungė prie miesto. Tai buvo didelis jo pasiekimas. Kuomet jis pamatė „Žaliąjį Mechanizmą“, jis pasakė: „mes jį sukonstruosime“.
Tarybos narė Pat Russell taip pat rėmė šį projektą. Viskas mums pavyko- gavome finansavimą, mus palaikė, miesto valdžia taip pat buvo su mumis ir šį projektą buvo įmanoma sukonstruoti. Mes skraidėme padebesiais. Šis projektas atsidūrė spaudoje- apie jį rašė tiek vietiniai, tiek užsienio žurnalistai. Jis tapo labai populiariu ir buvo nušviestas visame pasaulyje.  Aš nuvykau į Vašingtoną susitikti su žmonėmis atsakingais už miesto urbanistiką. Bet visa tai vyko kaip tik tuo metu, kai valdžioje Carter keitė Reiganas. Ir visi mirtinai bijojo paremti bet kokius ekperimentinius projektus. Pamenu save sėdintį prieš televizorių su Tarybos nare Russell, kai Reiganas laimėjo rinkimus.  Atrodė, kad Reiganas mums sakė- „paklausykit, mes bandome sumažinti išlaidas, kaip Jūs drįstate atlikinėti tokius ekperimentus, naudodamiesi valstybiniais pinigais“. Ir projekto išlaidos būtų siekusios apie 1,5 mln., kai tuo metu namas Bel Air kainavo tiek pat. Taip, visi 24 sektoriai, pagaminti iš perdirbtų medžiagų, su saulės energija, bendrijos gatvėmis ant vieno valstybinės žemės akro. Konstrukcijoje buvo viskas.

1,5 mln? Prakeikimas... Tai vidutinė namo Santa Monikoje kaina šiandien. Taigi,  ar Reiganui nutraukus finansavimą, Jūs kreipėtės į privačius investuotojus?

Iš esmės, visą paketą su brėžiniais, su visa finansine informacija, aš pateikiau visiems Tarybos nariams. Pamenu, kad buvau susitikęs su „Arco“ ir man atrodė, kad projektas jiems patiko. Visiems aš palikdavau po kopiją, paskui po dar vieną ir dar vieną. Tačiau jie nieko nedarė, nieko nesiėmė. Aš nuėjau į „Unical“, pas Armand Hammer bei pas keletą kitų. 80-ieji, patys suprantat. Žmonės buvo linkę į normų laužymus, į aprūdijusias sijas bei meno kolekcionavimą.

Jei „Žaliąjį Mechanizmą“ reikėtų sukonstruoti šiandien, manote jis sulauktų tiek pat entuziazmo? Ar būtų įmanoma jį įgyvendinti? Išlaidų atžvilgiu ir pan.

Nemanau, kad kaina būtų labai išaugusi. Vis dar įmanoma nusipirkti panaudotus „Airstream“ treilerius už panašią kainą, o erdvės karkaso sistemos buvo patobulintos ir atpigo. Dabar tai įgyvendinti būtų net lengviau.

Glen, aš visuomet norėjau tavęs paklausti štai ko- ar tai būtinai turi būti „Airstream“ treileriai?

Aš esu pamišęs dėl kontrolės. Nenorėjau, kad visi užsiimtų saviveikla (juokiasi). Be to, „Airstream“ savininkai savo treilerius dažniausiai labai prižiūri ir jų stovis yra nepriekaištingas.

Sutinku. Pamenu tai dar nuo tada, kai gyvenau Treilerių Parko Kaimelyje Santa Monikoje. Geriausiai prižiūrėti treileriai priklausė būtent „Aistream“ kompanijai, o jų savininkams taip pat priklausė graži „Karma Ghias“, tokia pat mašina, kokią vairavote Jūs. Jūs turėjote du automobilius su nudengiamu viršumi- vieną sidabrinį, o kitą žalią...

Taip. Bet grįžtant prie „Žaliojo Mechanizmo“ konstravimo šiandien. Matote, kai tai buvo pasiūlyta, buvo hipių era. Žmonėse buvo gyva tam tikra nuotykių ieškojimo dvasia, kuri, sakyčiau, pasireiškė labai „kukliai“ arba „teisingai“- besimėgaujant kitų visuomeniškų piliečių draugija ir pan. Ir tuomet atėjo 80-ieji ir viskas pasikeitė. Todėl, aš manau, kad viskas dar čia, bet žmonės jau kitokie. Manau, kad būtų pagrįstai įmanoma jį sukonstruoti, jei gautume žemės ar panašiai, bet nesu įsitikinęs, kad esantys valdžioje norėtų, kad vargšams, o ypač intelektualiems vargšams, pasisektų (nusijuokia)....
Pamenu Vašingtone, vienas vyrukas iš butų ir urbanistikos departamento pasakė man: „paklausyk, mano motina gyveno treileryje, o tai neprilygsta nustatytam gyvenamųjų namų standartui“. Taigi yra tam tikras, tokio tipo modulinių idėjų, prakeiksmas. Turi būti išprusęs asmuo, kad pasakytum: „paklausyk, tai yra viskas, ko man reikia, kad galėčiau gyventi. O be to, jis suteikia viską, ko man reikia, yra patogus, žavus ir t.t.“. Jie privalo suprasti produktą, nekovodami prieš jį. Tai iš dalies egzistuoja ir šiandien, bet jau ne tokiu mastu, kaip anksčiau. Praėjus 20-čiai metų, visuomenė rimtai pasiskirsto į turtingus ir beturčius. Turiu galvoje, kad situacija tampa sunki- yra daug žmonių, kurie nebegali įpirkti.

Daug jaunų architektų grįžta prie panašių idėjų, ties kuriomis Jūs dirbote jau daugelį metų, nes dauguma dalykų, kėlusių nerimą tuomet, šiandien jau yra realybė, pvz.: užterštumas, išteklių išeikvojimas, darbas ir pan. Tiesiog jau yra pripažįstamas problemų egzistavimas.

Na taip, idealų kupini visuomet yra jauni žmonės, net jei jie ir yra kilę iš turtingų šeimų. Kažkokia idealizmo aura supa juos. Tačiau vėliau, viskas pasikeičia- juos pradeda labiau dominti šeima, paskolos, mokėjimai už mašiną, pinigai, skirti vaikų išsilavinimui ir pan. Ir tuomet jie pasako, kad nebegali tuo užsiimti. Nes tai neatneša finansinės naudos.
Žinote, aš ir pats tai suvokiu, nes būdamas 68 metų aš esu bankrutavęs ir tai mane baugina. Aš jau metus negavau jokio darbo, niekur nedėstau. Mano darbas Nikaragvoje jau yra baigtas ir nors aš manau, kad jis yra gražus, vis dėl to aš nieko neturiu.

Vienas iš Jūsų didžiausių indėlių architektūrai bei didelė  Jūsų aistra yra dėstytojo darbas. Kaip Jūs jautėtės, kuomet buvote paprašytas palikti „SCI- Arc“, kurioje Jūs, mokyklos formavimosi metais, buvote antras žmogus po Ray Kappe? 

Nepaisant daugelio žmonių nuomonės, tai nebuvo atlikta per vieną naktį. Tai buvo vykdoma sistemingai- iš mokyklos jie pašalino visus dėstytojus, kurie turėjo panašių idėjų į maniškes. Pirmiausia jie ir buvo atleisti. Todėl, studentai, ateinantys į mano studiją, negaudavo reikalingo išsialvinimo bei nebeliko nei vieno, kas būtų galėjęs juos pas mane nukreipti, kai jie jau buvo pažengę į priekį. Nauji vadovai samdė žmones iš rytinės pakrantės, bei nukreipdavo potencialius mano studentus klaidinga linkme. Jie taip pat specialiai sėdavo dekonstruktyvizmo bei orientuotos į stilių eros sėklas, apnuodydami bet kokias politinės ar urbanistinės minties, ekologijos, patvarumo idėjas. Kai palikau mokyklą, jaučiausi visiškai nugalėtas. 
Juokingiausia, kad kai mano duktė, kurdama filmą apie mane, kalbino Thom Mayne, jis paminėjo, kad jie manęs bijojo, kad aš turėjau žavesio bei sugebėjau savo idėjomis patraukti studentus. Iš esmės, jis pasakė, kad aš sugebėjau daryti įtaką studentams ir kėliau grėsmę vadovams bei jų idėjoms, bei tam, ką jie siekė atlikti „SCI-Arc“. Todėl, žinoma, jie nesirengė puoselėti mano sumanymų. Taip pat jie nenorėjo girdėti, kad stilingi projektai nebuvo pakankamai prasmingi. Jiems tai buvo neįdomu... Todėl ir reikėjo manimi atsikratyti.

Išsiaiškinkime vieną dayką. Ar Jūs buvote vienas iš „SCI- Arc“ įkūrėjų?

Taip, buvau.

Ar norėtumėte atgauti savo darbą „SCI- Arc“? Egzistuoja „SCI- Arc“ taisyklės, kuriose parašyta, kad darbuotojai, priklausantys įkūrėjų grupei, negali būti atleisti.

Kai kūrėme mokyklą, mes turėjome tokį žodinį susitarimą, kad įsteigėjai, t.y. mes, negali būti atleisti. Tai tiesa.

Pamenu, kad „SCI- Arc“, Jūs buvote vienintelis, turintis aiškių idėjų, kuomet dauguma iš fakulteto narių, įskaitant ir Mayne, Moss (kurie geriausiai žinomi šiandien), buvo jaunuoliai, ieškantys galimybių realizuoti savo talentus. Tai, vėliau, Frank Gehry bei „SCI- Arc“ dėka, ir buvo suteikta jiems. Tačiau visa mokykla buvo užversta Jūsų studentų projektais bei tuo, kas tuo metu išsprūsdavo iš Jūsų studijos.

Teisingai. Rombai, kuriuos mes sukonstravome studijoje, pateko ant mokyklos plakato, kuris pritraukė daugumą studentų ir visus kitus.
Taip, aš noriu dėstyti ir noriu susigrąžinti savo darbą arba „SCI- Arc“, arba kur nors kitur... Man patiktų bendrauti su studentais. Neseniai aš, vaikščiodamas mokyklos koridoriais, pastebėjau kai ką įdomaus. Aš prabėgomis peržiūrėjau studentų projektus. Viskas yra organiška, visi šokinėja atordydami taip, kaip gamta juos sukūrė. Ir aš manau, kad tai yra susiję su tomis kompiuterių programomis. Bet panašu, kad yra išaugęs didelis susidomėjimas tuom, ką aš vadinu, „formų jausmingumu“, kuris man visuomet patiko. Tai grįžta, tai jau yra čia...

Ką Jūs manote apie šiandienines kompiuterines projektavimo programas?

Aš supratau, kad toje kompiuterinėje programoje yra tam tikrų apribojimų, ypač kai kalbame apie kaulų hierarchijų raidą, esančią griaučių struktūrose. Tai turi atrodyti taip- didelis kaulas, mažas kaulas ir t.t. Tai turi veikti. Man atrodo, kad kompiuteris iškraipo viską lygiai taip pat, kaip jis iškraipo realybę. Todėl aš manau, kad aš galėčiau išmokyti studentus sudėlioti viską iš konstrukcinės pusės, ir tuomet jie, kompiuterių pagalba, galėtų sumaniai tai manipuliuoti. Galų gale, jie gautų visas įmanomo pastatyti pastato sudėtines dalis. Tiems projektams tikriausiai trūksta sąlyčio su realybe. Aš dirbau ties projektu „Velėnos miestas“, skirtą Los Andželui. Jame buvo iškelti šaligatviai bei miesto kvartalai pasukti taip, kad gautų optimalų saulės spindulių kiekį. Žemė buvo palikta mechaninėms transporto priemonėms, tokioms kaip mašinos, kurios minimaliai lietėsi su kraštais, idant būtų sumažintas sąlytis su eismu ir pan.

Panašu, kad Los Andželas nustojo mąstyti ir pradėjo statyti tokius architektūrinius trofėjus kaip Muziejai, Parduotuvių Rajonai, Halės, Katedros, Kalifornijos transporto departamento pastatas (Cal Trans) ir panašius į jį. Ir vis dėl to Los Andželas galėtų įgyvendinti kokias nors įdomias futuristines idėjas bei aplinkos problemų, aktualių šiandien, sprendimus. Ir aš neturiu galvoje saulės energijos surinkėjų prikabinimo ant sienų. Daugumai didelių projektų būdingi tik puošybiniai bei stilistiniai elementai, visiškai nesirūpinant socialiniu kontekstu...

Bei žmogiška šiluma.... Man turiu galvoje senesnius kūrinius, kaip „Echo Parkas“ su ežeru bei augalais, kuris traukia tiek suaugusius, tiek ir vaikus. Yra ir Cal Trans pastatas, kurį suprojektavo Thorn Mayne. Jame jis sukonstravo dygliuotą prekybos ir verslo centrą su visomis tomis akiai mielomis smuklmenomis ir kurį garbina architektūros visuomenė. Bet žvelgiant iš humanistinės pusės, jis yra siaubingas. Jis ilgai netvers. Už dešimties metų, žmonės sakys: „Kodėl jis čia stovi?...“

Yra taip kalbančių jau dabar... Aš nemanau, kad Los Andželas labai nutolo nuo tarkim... Socialinių tyrimų?

Taip. Neseniai, besilankydamas Beverli Hilse, aš pastebėjau bet kokio įmanomo architektūros stiliaus, tokių kaip užmiesčio pilys ir panašiai, pavyzdžių ir tik visai nedaug šiuolaikinės architektūros pastatų. 

Šiuolaikiniai pastatai... Jie yra maksimaliai įtakoti bei „patobulinti“ šimtmečio vidurio, modernių projektų su europietiškomis detalėmis, variantai ir t.t.

Man tiesiog labai patinka, kaip Mykonoje ar pan., baltos sienos bei rožinės spalvos durys ir visa kita. Aš buvau Meksikoje, kur žmonės stato iš jiems prieinamų natūralių medžiagų-  namai su storomis sienomis, kur viduje vėsu ir t.t. Aš tiesiog dievinu tai, tačiau aš nematau, kad taip statytų čia ir nesuvokiu kodėl taip yra...

Jūs esate architektas, turintis aiškią ateities viziją. O taip pat esate vienas iš nedaugelio žmonių, kurie turėjo idėjų bei projektų, susijusių su Los Andželo miestu. Aš nekalbu apie muziejus bei visuomeninius pastatus, kalvas ir į juos panašius statinius, bet susijusius su didesnėmis plėtros, ekologijos, gyvenamųjų namų statybos problemomis, prijungiant ir technologiją.
Būdamas svajotojas, ką manote apie Los Andželą šiandien?

Manau, kad viskas tik blogės. Sakau tai, nes trokštu, kad jie mane paskirtų viršininku...

Cha-cha-cha.

Cha-cha-cha. Ir tada aš viską pakeisčiau. Turiu galvoje, kad man patiktų tai daryti, bet tam reikia būti griežtu. Bet kalbant rimtai, žmonių vis daugės ir daugės, ir miestas taps vis mažiau ir mažiau, ir mažiau tinkamas gyventi. Žinoma, galėtume šen bei ten pastatyti po monumentą, bet nematau jokių veržlių idėjų, prasidedančių Pasadenoje ir besitęsiančių iki San Pedro. Nematau, kad kas nors vyktų su Los Andželo upe. Nematau, kad žmonės būtų ugdomi...Žinote, puolęs į neviltį bei trokšdamas permainų, aš parašiau tokį scenarijų apie Los Andželą, kur net turtingieji suvokia, kad jų investicijos pražus, jei jie nesistengs pagerinti padėties.  Ir jie sutinka finansiškai remti tokius projektus kaip „Biomorfinė Biosfera“ ir pan.
Šiaip ar taip, aš manau, kad tampa vis sunkiau ir sunkiau susitarti su žmonėmis. Absurdiška, kad tokia grupė kaip „Sierra Klubas“ prieštarauja kai kurioms puikioms idėjoms. Žmonės daugiau nebegali susirinkę priimti visiems naudingų sprendimų. Ir  nemanau, kad tai vyksta tik Los Andžele- tai jau yra visuotinė problema. Vis dėlto, Los Andželas, Holivudo dėka turi kažkokią tai simbolišką kokybės regimybę. Kur benukeliautum, yra juntamas tam tikras žavesys Los Andželo atžvilgiu ir visi mano, kad Los Andžele viskas yra įmanoma. Todėl jei imtumėmės kažką daryti šiame mieste, atlikti tai kitur būtų paprasta. Atrodo, kad mes visi norime būti panašūs į šį miestą, ar ne taip?

Jei nesugebate Los Andžele įgyvendinti kokio nors futuristiško projekto, ko Jūs tikitės iš Basko (Basque)? Pažangios idėjos bei neįprasti eksperimentai šį miestą papuoštų. Tai miestas, kuris labiau tiktų pasinerti į ateitį nei, tarkim, pasidabinti „Prada“ parduotuve. Los Andžele jau yra gausybė „Prada“ parduotuvių, be to, Rodeo Drive yra žymiai svarbesnis.

(juokiasi)...na bet kuris iš mano projektų puikiai tiktų šiam scenarijui- „Velėnos Miestas“, „Žaliasis Mechanizmas“, „Biomorfinė Biosfera“. „Velėnos Miestas“ miesto centre užėmė keturis kvartalus bei galėjo labai natūraliai toliau augti bei plėstis, ir galų gale užimti visą miestą. Panašiai kaip ir tas projektas, pavadinimu „Džiunglių Teatras“, kurį aš paruošiau Niujorkui. Tuo metu Phillip Johnson statė tokį statinį, apie kurį visi tik ir kalbėjo (AT&T) ir aš pasakiau: „leiskite jam statyti. Mes tiesiog uždengsime tą pastatą tinklu ir tada kitą pastatą, ir dar kitą. Šitaip mes paversime miestą oranžerija, kur nuo pastatų fasadų bėgs žemyn vanduo ir pan“. Dabar aš matau, kad Niujorke yra daug projektų, kur ant pastatų stogų yra projektuojami parkai. Tai lyg parkai mansardose parduodami turtingiesiems...   

Jūs esate patyręs bei jau ilgai dirbantis architektas, taip pat priklausote „AIA“ (American Institute of Architects- Amerikos Architektų Institutui) ir, esate, berods, „FAIA“(Fellow of the American Institute of Architects- Amerikos Architektų Instituto draugijos narys)...

Ne, tik „AIA“... Jie nepriėmė manęs į „FAIA“...

Labai apgailestauju, tačiau tai jų praradimas...Bet kokiu atveju, Jūs turite sukaupęs nemažai praktinės patirties- esate suprojektavęs nemažai tradicinių pastatų. Daugelis architektų šiuo metu yra užsiėmę naujų namų, rekonstrukcijų, mokyklų projektų kūrimu. Aš žinau, kad Jūs esate visiškai subankrutavęs, norėtumėte dirbti, bet kodėl žmonės nepakankamai dažnai kreipiasi į Jus ir samdo Jus atlikti architekto darbą?

Na, mano dukra pastatė tokį filmą, pavadinimu „Mano tėvas, Genijus“ ir žmonės tai žino, ir potencialūs klientai pažiūrėję jį atsitraukia. Aš manau, kad taip yra todėl, kad jie tiesiog manęs išsigąsta bei galvoja, kad aš pernelyg kategoriškas bei kai pasiimsiu jų pinigus, jie negalės su manimi susitarti. Aš pavydžiu Frank (Gehry), kad jo klientai atėję pas jį sako: „daryk, ką nori, Frank,  nes tu esi pats geriausias“. Su manimi jie šitaip nesielgia. Aš iš tiesų manau, kad jei šiek tiek išmanai apie kavą, vyną, shi-shi maistą, jei supranti kažką apie golfą bei tenisą, ir turi šiek tiek žinių apie džiazą bei klasikinę muziką, gali pastatyti bet kokį pastatą. Nes iš tiesų, tai yra susiję tik su  sugebėjimu sukurti jaukią atmosferą. Jie visą naktį gali apie tai kalbėtis ir taip jie jaučiasi tapę artimi. Jiems taip atrodo...Visa tai man kelia šleikštulį, todėl aš ir esu subankrutavęs...

Ačiū, Glen, už tai, kad papietavote su manimi bei atsakėte į mano pateiktus klausimus. Aš tikiuosi, kad šis pokalbis padės žmonėms labiau pažinti Jūsų darbą bei Jūsų, kaip architekto, patirtį.

Ačiū už pietus.

Glen Small, „AIA“ narys- yra Los Andželo architektas, turintis aiškią ateities viziją, bei vienas iš „SCI- Arc“ įkūrėjų. Šiuo metu dirba biure Waldporte, Oregone. Dalį laiko praleidžia Nikaragvoje, Los Andžele ir Oregone, kur jis turi nuolatinių projektų. Jo darbų paroda vyksta „SCI- Arc“ bibliotekoje iki balandžio 21-osios, 2006m. Taip pat jo darbus galite pamatyti jo internetiniame puslapyje bei yra dokumentinė apybraiža, pastatyta jo dukters Lucia Small- „Mano tėvas, Genijus“.